Takelis

..

Ateina čia vaikštinėja ramiai klausydama muzikos iš mp3 nešina to vienkartinio puodelio kavos kurios nusipirko kioskelį.Kartas nuo karto pasitvarkydama plaukus ir guršnodama savo saldžia kavą žvalgėsi aplinkui.

Važinėjosi Kevinas savo motociklu. Norėjo užsimiršti. Važiavo toks užsisvajojęs, jog merginą pastebėjo tik tuomet kai jau buvo visai šalia jos. Kiek galėdamas stipriau pakreipė motociklą kiton pusėn. Šis palinko prie žemės ir kai Kevinas nesugebėjo jo suvaldyti ir atstatyti trenkėsi į netoliese augusį beržą. Gerai, jog Kevinas su visomis apsaugomis važiavo. Toks smūgis galėjo kainuoti jam ir gyvybę, tačiau vaikinas turėjo išsisukti vien su keletu mėlynių.

Toliau sau vaikštinėjo mėgavosi savo kava ir žinoma muzika.Girdėjo,kad parvažiuoja motociklas tas nei neatsisukusi atgal pasitraukė į šoną,galvodama,kad pravažiuos.Bet lyg neaiškiai išgirdusi kažkokį trenksmą atsisuka atgal.Nu gi su ausinukėmis buvo.Pamačiusi,kad tas vaikinas atsitrenkė į medį žinoma kiek išsigąsto nors nesvarbu,kad jo nepažįsta.Išjungusi muziką ir ištraukusi ausinukes iš ausų pribėga prie to vaikino.Pritūpia šalia.-Dieve,jums viskas gerai?-nuima vaikino šalmą ir išvysta Kevino veidelį to kurio daug metų nematė.-Kevinai?-tokiu nustebusiu ir ilgesiu pilnu žvilgsniu pažiūrėjo į vaikiną.

Po smūgio Kevinas keletą sekundžių gulėjo lyg paslikas. Smūgis visgi padarė savo. Giliai įkvėpė ir šiek tiek pramerkė akis. Išvydo merginą prieinančią prie jo. Ir kiek gi jam reikėjo laiko, kad jis suprastų jog tai ji? Vos keleto sekundžių. Vaikinas pažvelgė į ją nustebusiu ir taipogi ilgesnio pilnu žvilgsniu. - Natalia. - Ištarė ir padėjo kiek pakeltą galvą ant žemės, kur pats ir gulėjo. Net negalvojo, jog būtent tokioje situacijoje jie susitiks.

Žiūri š jis ir vis dar negali patikėti,kad tai jis.Sustiko beveik panašiai kaip ir pirmą kartą tik tų smūgių nebuvo.Tada jis irgi važinėjo motociklu ir jam prie pat Natalijos baigėsi na taip ir užsimezgė kalba.Prisiminusi jų susipažinimą pagaliau grįžta į dabartį.-Tau viskas gerai?-dar kartą paklausia to paties klausimo į kurį jis pirmai nei neatsakė.

Kiek papurto galvą. Tiesiog tyli. Šoko ištiktas negali pratarti nė žodžio. "Ach kodėl būtent dabar, kai jau viskas beveik pamiršta" - Pamano jis ir pagaliau sugeba kalbėti. - Taip, lyg ir. - Ištaria ir pabando atsistoti. Tiesiog atsisėda. Lyg ir viskas gerai jam. Pažvelgia į Natalia. Viskas ir vėl pradeda kunkuliuoti jo viduje. Prisiminimai pradeda imti viršų.

Padeda ten jam atsisėsti nu vis gi žmogus traumą patyrė tai sunku jam dabar.Išgirdusi,kad jam viskas gerai tik papurto galvą,nes matė,kad nevisai gerai jam čia buvo.Aišku bandė pastumti patraukti tą motociklą,bet jos gležnos rankos to nesugebėjo nors gal porą centimetrų ir atitraukė nuo jo.Pažiūrėjo į jo rankas kurios buvo nubrozdintos.ir į jį patį kur dabar gražia išvaizda pasižymėti negalėjo atsiduso.-Eime pas mane sutvarkysiu tave,-ir jau ruošėsi atsistoti pagalvodama ar jis paėgs jos padedamas paeiti.

Vaikinas pažvelgė į savo motociklą. Oh kaip jam jo buvo gaila. Atsisėdęs pajuto jog jam šiek tiek šoną skauda. Kaip tik ant tos vietos ir krito nuo moco vaikinas. Išgirdęs klausimą jau norėjo kažką atkirsti sarkastiško ir kvailo. Per dug jam skaudu visa tai buvo. Tačiau pažvelgė į Natalia taip gražiai į jį bežiūrinčią tik šyptelėjo ir palinksėjo galvele. Pabandė atsistoti. Sekėsi gan prastai, tačiau manė jog paeiti tai jau sugebės. Žengė keletą žingsnių. Kojas velnioniškai skaudėjo nuo nubrozdinimų, gal net kokią sausgyslę pasitempė. Visgi krito. Kevinas sustojo ir giliai įkvėpė. Apranga apspaudusi krūtinę šiek tiek trukdė kvėpuoti, tad jis atsitraukė ją šiek tiek.

Pamačiusi,kad jis sugeba atsistoti ir nedgi paeiti lengviau atsikvėpia,nors matė,kad jam iš tiesų skauda.Pati atsistoja ir prieina prie jo apkabina jį per pečius norėdama padėti jam eiti.Pajutusi tokį artumą jei per kūną nuėjo lengvi širpuliukai,o širdis ėmė kiek sparčiau plakti norėdama visa tai nuraminti ji giliai įkvėpė oro,o po to viską lėtai iškviepė.Bet vis tiek nepamiršo jo išdavystės jos kančių ir viso kito ką ji tada turėjo išgyventi.Bet šiuo momentu tai nebuvo svarbu.Dabar buvo jai viena mintis tai tik padėti jam.-Tau patogu?-žvilgteli į jį,nu gal ne taip apsikabino ar dar kas iš kur jai žinot.

Kiekvienas judesys jam kėlė skausmą. Bet Kevinas juk ne mažas vaikas. Viską kentėjo tyliai ir to neparodė nei per nago juodymą. Nataliai priėjus ir jį apkabinus. Viskas viduje užvirė. Kraujas pradėjo greičiau varinėtis gyslose. Atgijo prisiminimai. Išdavystė. Koks jis kvailas per tą vakarėlį buvo. Išgirdęs jos klausimą pasuko galvą į ją. Jų žvilgsniai susitiko. Kevinas šiek tiek virptelėjo. - Taip man patogu. - Išspaudė lyg ir kažkokį šypsnį. Merginos padedamas bandė šiek tiek eiti. Aišku buvo sunku, nes skaudėjo nubrozdintas kojas, bet šalia esant Natalijai jam darėsi tik geriau.

Kiek atsiduso ir lėtai žingsnis po žingsnio pradėjo jį vesti.Staiga sučiuška jos telefonas.Kadangi jos viena ranka buvo laisva tai išsitraukė jį perskaitė žinutę ir šyptelėjo šeip ne taip atrašė į ją ir vėl įsidėjo telefoną.Žino ne koks metas atrašinėti į žinutes,bet ką darysi.Žodžiu taip palengva jiedu nueina link Natalijos namų.

Atvažiavęs su savo mašiniuku, sustojo takelio pakraštį ir išjungęs pašiniuką, atsidusęs dar kiek pasedėjo joje. Tada išlipęs, pasilenkė ir pasižiūrėjo į galinį veidrodėlį, kaip js čia atrodo ir atsitiesęs atsiremė į durelęs. Apsižvelgęs pagalvojo, kad miškas per tuo metus visai nepasikeitė, tik gal naujo medžių paaugo, senai jau jis čia lankėsi. Taip galvodamas laukė jos atvažiuojant.

Atvažiavo su taxi,mašinai sustojus iš rankinės išsitraukė piniginę ir sumokėjo taksistui.Sumokėjusi išlipo iš mašinos ir miško takeliu lėtai ėjo link Alexo,buvo gan keista,nes ketino atidėlioti šitą susitikimą ir nesitikėjo jo pamatyti taip greitai.Turėjo pripažinti,kad net ir iš toli jis atrodė tobulai. -Alexai...labas,-giliai įkvėpusi priėjo prie jo ir pasisveikino,nežinojo kaip elgtis ar apsikabinti ar tiesiog...pasisveikinti.

Buvo kažkur užsisvajojęs, kai išgirdo, kaip mašina išvažiavo, pasukęs galvą išvyko Summer. Buvo sunku nesposoti į ją, kai tiek laiko jos nebuvo akyse regėjęs ir net nebuvo iki galo isitikinęs, kad ji tikrai čia atvažiuos. ji visada buvo graži, bet dabar prieš jį stovėdama, nebuvo tiesiog nuostabi. - Sveika,- linkteljo, nusišypsojęs, nu negalėjo nenusišypsoti ir pats buvo pasimetęs, šeip norėjo net labai ją apkabinti, bet tik nurijo seiles ir susivaldėto nepadaręs.- Keliaujam?- kilstelėjo antakiuką.

Bandė tvardytis ir kalbėti rišliai ir giliai nekvėpuoti,nors kad ir kaip stengėsi tai padaryti,bet jai tai visiškai nepavyko.Negalėjo savo žvilgsnio atitraukti nuo Alexo,o jam paklausus ar einam porą minučių stovėjo ir tik po to atsikvošėjo ką jis pasakė. -Aha...aha einam,-linktelėjo galva ir greitai nustojo spoksoti į jį.Nors ir taip juos skyrė tik pora mažų žingsnių,bet ji priėjo dar arčiau Alexo ir ėmė iš lėto žingsniuoti takeliu.

Po velnių, net neįsivaizdavo, kad bus taip problematiška, nes kalbėti su ja. O juk visada galvojo, kas bus kai jie pagaliau vėl susitiks, kaip jis elgsis ir taip toliau, o dabar kaip kvailys stovi ir nieko nesako, o tai keista, kai dažniausiai jo net užčiaupti yra neįmanoma. Įkvėpęs, paėmė ją už rankos ir pradėjo vesti pro mišką trumpesniu keliuku iki krioklių, kuris šiek tiek jau buvo užaugęs ir beveik jo nesimatė. - Tai kada spėjai grįžti?- eidamas po kelių minučių paklausė, kad nukreiptų mintis nuo to, jog laiko ją už rankos eidamas. Kai nemato jos veido, tai buvo šiek tiek legviau tai padaryti.

Iš pradžių ėjo tylėdama,nes nežinojo ką pasakyti,nes po trumpo išvažiavimo iš miesto viskas tarsi užsimiršo.Pajautusi,kad jis paėmė ją už rankos kiek sutriko,bet jokiu būdu nesupyko ir netgi apsidžiaugė tokiu jo poelgiu.Labiau sutriko išgirdusi jo užduotą klausimą. -Greit bus savaitė,kaip aš čia,-šįkart balsas buvo kiek tvirtesnis ir nebe toks tylus,bet vis dėl to nepažvelgė jam tiesiai į veidą,o nusuko žvilgsnį tiesiai į kelią,puikiai žinojo kur jis veda.Kelią iki krioklių ji būtų galėjusi pasiekti net užsimerkusi.

Taigi čia buvo jau visą savitę, o jis tai tik sužinojo vakar, labaiusiai jas jį šiek tiek skaudino, kad ji net nepasivargino jam paskambinti nei parašyti. Nežymiai papurtė galvą nuvydamas įkirias mintis, apie praeitį, turėjo nepamiršti, kad galbūt jau viskas pasikeitę yra. - Tikriausiai pasikeitei nuo to laiko kai išvažiavai, kaip šeip tau sekasi?- bandė nerūpestingai šnekėti, nors vistiek smalsumas savo darė. Toliau vesdamas šiek tike sulėtino tempąir praskyrė kelis medžius, kurie jiems trukdė eiti toliau.

Jau iš pat pradžių suprato,kad pasakymas kiek laiko ji mieste jo nenudžiugins,bet ji nebuvo iš tų žmonių kurie yra linkę meluoti. -Pasikeičiau?Kodėl taip sakai?Vien todėl,kad tau nepaskambinau ar neparašiau?,-nebeištvėrė to susikaustymo jausmo ir sustojo, -Aš maniau...Kdad aš tau nebereikalinga,o ir pats net nepaskambinai,kaip buvau išvykusi į ten,-šį kartą viską pasakė žiūrėdama jam tiesiai į veidą. -O šiaip,sekasi normaliai,-atsiduso ir nuleido akis,kaip visada nemokėjo meluoti.Bet dėl pastarųjų įvykusių įvykių ji nebe taukšdavo tiek,kiek ankščiau.

Kai ji taip tiesiai šviesiai jam tai pasakė į aksi, jis kiek krūptelėjo,buvo visai pamiršęs ant kiek ji gerai jį pažinojo. - Gal dėlto, kad nieko nepasakius dingai, gal taip dėlto, kad norėjau sužinoti ar dar....- nutilo nepratęsias minties, norėjo pakalusti ar dar jai jis kažką reiškė, bet nelabai ir norėjo išgirsti atsakymo jei jis būtų neigiamas. Sukiko jos akis ir žengė žingsnį link jos. - Nekalbėk nesamonių, Summer, man tu visada rūpėjai ir tu tai žinai,- nenuleisdamas akių rimtai pasakė. - O dėlto, kad nepaskambinau ir t.t taip esu kaltas, nes bijojau tau paskambinti, taigi lygiosios,- galiausiai išsišiepė ir jai kaip seniau kiek pašiaušė plaukus ir nusisukęs greitai vėl pradėjo eiti ir ją tempti iš paskos.

-Nes buvo svarbi priežastis išvažiuoti.Manai savo noru išvykau iš miesto?išvažiavau,nes...,-vis dar svarstė ar sakyti ar ne. - mirė mano šeimai labai brangūs žmonės.-nenorėjo niekam apie tai pasakoti,nes mažiausiai norėjo,kad kas nors jos gailėtų ir reikštų savo užuojautą. -Aš nepasikeičiau,-staigiai atrėžė,na charakterį ji turėjo neblogą. -Tai nemanyk,kad ir tu man neberūpi,-sumurmėjo ir leidosi jo tempiama. -Man tikrai labai gaila,kad pamanei,kad aš savo noru galėjau tave palikti,-ir vėl neištvėrusi pasakė,kad tik neliktų tylos.

Jau norėjo klausti kokia ta priežastis buvo, bet išgirdęs ką ji pasakė, net sustojo va šito jis tikrai nesitikėjo, nelabai žinojo ką sakyt. Tai daug ką paaiškino kodėj ji nieko nesakius dingo, pasijautė kaip šunsnukis, kad visą tą laiką šiek tiek kaltino ją, kad ji jį paliko. - Labai užjaučiu dėl to, bet bent galėjai pasakyti, bučiau supratęs,- tyliai pasakė.- Atleisk, kad taip tave užsipuoliau,- nunarino galvą kaip nusibaudęs, bet išgirdęs ką ji toliau pasakė išsišiepė. - Ane? Dabar matau, kad nepasikeitei, kaip ir anksčiau savo tiesa bandai įrodyti,- palingavo galvą, tai jį pradžiuginiu, bet jei atvirai tai labiausiai tas faktas, kad jai vis dar ji rūpi. - Ištikrūju kaip galima būtų pamiršti tokia persona kaip aš, Tupiko pasekėja,- nusijuokė.

-Aš nenorėjau,kad tau manęs būtų buvę gaila ar panašiai,-gan vaikiška priežastis kodėl jam visko nepasakė daug anksčiau. -Suprantu tave,turėjai pilną teisę manęs to paklausti ir išsiaiškinti,tokia jau aš,-kiek susinepatogino dėl tokio savo charakterio,bet ką jau,nieko nepakeisi. -Eik jau tūpike,-nusijuokė ir tvirčiau suspaudė jo ranką. -O kaip sekėsi tau?,-prikandusi lūpą paklausė. -Einam prie krioklių?,-nors žinojo, kad atsakymas teigiamas vis vien paklausė.

- Tai negi aš toks blogas guodėjas, na tikriai, kad taip, bet viskas gerai nenorėjai tai nenorėjai pakalbėkim linksmesnėm temos,- papūtė lupytes ir mirktelėjo jai, keista priežastis, bet ji tiko. - Ir pagaliau išgavau iš tavęs dėl ko nuo manęs pabėgai norėjau pasakyti kodėl išvažiavai,- pasitaisęs, kad taip neskambėtų apgailėtinai jo atžvelgiu gužtelėjo petukai, nors vienas bus klausimas išspręstas. - Toks ir vienintelis,- pradėjo toliau eiti pajautus jos suspaudimą. - Kaip man sekasi... hmm ką žinau nieko ypatingo, baruose ir klubuose prie taure viskio draugų naujų ieškau, parčiuose kaip visada šelštu, šeip nesamones darau, kad gyvenimas linksmesnis būtų, aj ir dar waflius kepu,- kiek pagalvojęs atsakė. - O kur daugiau dar aš tave vesčiausi,- švelniai jai nusišypso.